Didžioji sausra
1VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.
2„Judo karalystė liūdi.
Jos miestų vartai sunykę,
žmonės guli ant žemės iš sielvarto,
o iš Jeruzalės kyla šauksmas.
3Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens;
tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda
ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.
Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.
4Sustojo darbas laukuose,
nes krašte nebuvo lietaus.
Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.
5Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį,
nes nėra žolės.
6O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,
dvėsuodami kaip šakalai;
jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro“.
7Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,
gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!
Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,
nors mes nusidėjome tau,
8tu – Izraelio viltis, VIEŠPATIE,
jo gelbėtojas nelaimėje!
Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,
lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?
9Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,
lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?
Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,
tavo vardu mes vadinami;
neapleisk mūsų!
10Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai:
„Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,
kad net savo kojų netausoja.
Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI.
Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes“.
11VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk! 12Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą“.
13Atsakiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje’“. – 14„Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ 15Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. 16O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą. 17O tu perduosi jiems šį žodį:
‘Tesrūva mano akys ašaromis
nakčia ir dieną, be perstojo,
nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda
nukankino mergelę dukterį, mano tautą.
18Išeinu į laukus – štai kritę nuo kalavijo!
Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado!
Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą,
sutrikę, nežinodami ką daryti’“.
19Nejau tu visiškai atmetei Judą?
Ar Sionas tapo tau bjaurus?
Nejau mus taip pribloškei,
kad jau nebėra mums išgydymo?
Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti;
laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!
20Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą
ir kaltę mūsų tėvų,
nes tikrai tau nusidėjome.
21Savo vardo dėlei neatmesk mūsų,
nepadaryk negarbės savo šlovės sostui!
Atmink savo Sandorą su mumis
ir nenutrauk jos!
22Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus?
Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų?
Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?
Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,
nes tik tu visa tai padarei!
